– Rosita, gal galėtumėte trumpai prisistatyti – koks buvo jūsų kelias į Lietuvos kariuomenę ir kaip jus sudomino psichologija?
– Kariuomenėje tarnauju seniai – sausio 7 d. bus 20 metų. Baigiau teisės bakalauro studijas, po to – vadų kursus, dabar vadinamus Jaunesniųjų karininkų vadų mokymais, trumpai – JKVM. Tada jie trukdavo 12 savaičių ir vykdavo Mokomajame pulke Rukloje, o iš ten grįžus – dar 4 mėnesius. Įsidarbinau kaip teisininkė, pirmoji mano tarnybos vieta buvo Centrinis poligonas, ėjau S1 (personalo) skyriaus viršininko pareigas. Man buvo 22 metai ir baisiausia atrodė, kad turiu vadovauti savo tėvų amžiaus žmonėms.
Dar mokykloje iš pradžių norėjau studijuoti psichologiją, bet išsigandau matematikos, manydama, kad man ją perprasti bus labai sunku, tad pasirinkau teisės mokslus, tarnaudama baigiau ir teisės magistro studijas. O kariuomenėje apskritai kaip atsidūriau... Rengiau magistro darbą apie tarptautinės humanitarinės teisės įgyvendinimą Lietuvoje, o jame reikėjo nagrinėti ir karo teisę, konvencijas. Labai daug laiko praleidau ministerijoje, Tarptautinių ryšių departamente, ten man visi sakė: eik į kariuomenę. Bet kur einu, kad būsiu karė, nesupratau, galvojau, būsiu civilė valstybės tarnautoja. Ir kai visi ragino: važiuok į kursus, juk tu – sportininkė, viską moki, viskas bus gerai, net neįsivaizdavau, kas manęs laukia.
Didžiausi iššūkiai buvo tai, kad tapau kare, ir bazinis kursas, kurį išėjau per 12 savaičių. Jis prasidėjo kovo mėnesį, kai buvo baisiai šalta. Bet juose labai daug išmokau kaip žmogus. Supratau, kad kariuomenėje tavo laikas tau nepriklauso: darysi, ką lieps, eisi, kiek reikės. Ir dar – jei turi laiko pailsėti, ilsėkis, nes nežinai, kada reikės kažką daryti. Man labai patiko ir drausmė, ir suvokimas, kiek daug visko per dieną galima padaryti. Grįžus mokytis čia, į Karo akademiją, atrodė, kad daugelio tų mokomųjų dalykų nereikės. Bet kaip būna su tuo „daugiau nereikės“... Visko buvo. Už miegojimą lovoje neleistinu laiku esu gavusi nuobaudų – turėjau padaryti tam tikrą skaičių atsispaudimų. Iki tol 40 atsispaudimų man buvo problema, bet paskui, atlikusi skirtas nuobaudas, jau tiek padarydavau, ir tai jau buvo kaip savotiškas žaidimas.
Man atrodo, svarbiausia – būti kariuomenėje, jai priklausyti – kad visada čia yra žmonių, su kuriais rasi bendrą kalbą, kad atitiks tavo ir jų vertybės. Ir kariuomenė keičia žmogų – drausmina, plečia jo akiratį, moko įžvelgti ir chaose esančią tvarką.
2004 m., po dvejų metų darbo Centrinio poligono Personalo skyriuje, perėjau į Judėjimo kontrolės centro Personalo skyrių. Iš čia išvykau tiesiai į Afganistaną, paskirta į provincijos atkūrimo grupę kaip ryšių karininkė. Dar iki misijos, Judėjimo kontrolės centre, suvokiau, kad dirbu personalo specialisto darbą, išmanau teisę, bet žmonės man artimesni negu dokumentai. Ir vienas kolega mane paragino studijuoti psichologiją, bent jau pabandyti ten stoti, nepabūgus tos matematikos. Tad nusprendžiau pažiūrėti, kas bus. Įstojau, išvažiavau į Afganistaną, išėjusi akademinių atostogų. Po Afganistano jau nebegrįžau į tą Personalo skyrių, nuėjau tiesiai į Teisės departamentą ir dirbau su tarptautiniais susitarimais susijusį darbą. Mano bendravimas su žmonėmis apsiribojo tais, kuriems rūpėjo šie dokumentai. Bet pagaliau nusibodo knistis po popierius, kabinėtis prie žodžių... Kaip tik tada, jau išėjusi į motinystės atostogas, baigiau psichologijos bakalauro studijas, o kol baigėsi vaiko priežiūros atostogos, įgijau ir psichologijos magistro laipsnį. Pieš grįždama į tarnybą Personalo skyriuje pasakiau, kad, jei atsiras psichologo vieta, noriu persikvalifikuoti ir dirbti psichologe. Taip ir atsitiko. 2011 m. grįžau į tarnybą, iš pradžių į Personalo skyrių, bet tikėdamasi pereiti į psichologo vietą. Buvo neramu, kaip seksis dirbti neturint patirties. Bet dabar dirbdama personalo srityje puikiai žinojau, su kokiais sunkumais tie žmonės susiduria, kokios problemos juos slegia. Ir kai atsirado vieta Karo akademijoje, apsidžiaugiau, nes labai norėjau čia dirbti. Man didžiausia motyvacija – pamatyti, kaip žmonės keičiasi, kokie ateina ir kokie išeina po ketverių metų, labai įdomu stebėti, kokią pažangą padarė, koks žmogus buvo pirmame kurse ir koks – ketvirtame. O jie jau ateina ypatingi. Jei būčiau žinojusi, kiek manęs laukia iššūkių, sunkumų, nemigo naktų, šalčio, nesu tikra, ar būdama tokia jauna, kaip tie pirmakursiai kariūnai, būčiau į kariuomenę ėjusi. O jie ateina žinodami, kad patys ją pasirinko. Dauguma jų siekia naujovių. Aišku, dalį nepatogumų absorbuoja, padeda pakelti kolektyvas ir žinojimas, kad čia esi ne vienas, kad dabar jau kokia trisdešimt antroji laida, kad šitiek iki tavęs sugebėjo visa tai pereiti.
– Nuo kada dirbate Karo akademijoje? Kuo šis darbas patraukė?
– Nuo 2013 m. Skaičiau paskaitas kariūnams ir vadų kursuose. Tada dar net nebuvo psichologo etato. Mano siūlymas buvo pakeisti atrankos į Karo akademiją sistemą (tik prieš dvejus metus tai padaryta), tada pradėjau dalyvauti šiame procese. Tada labai mažai kariūnų ją pereidavo, todėl teko priimti ir tuos, kurie atrankos procedūros neįveikdavo, bet jų vis tiek labai trūko. Ėmėme nagrinėti kitų šalių patirtį, kaip atrodo tas, kuris neperėjo tos sudėtingos dviejų dienų atrankos, ir ar labai blogai, jei leidžiame jam studijuoti. Paaiškėjo, kad nėra blogai priimti ir tuos, kurie neįveikė atrankos. Ir supratome, kad reikia atnaujinti šią sistemą. Taip atsirado motyvacinis pokalbis. Prasidėjus COVID-19 pandemijai ir nuotoliniams pokalbiams, padidėjo kariūnų skaičius, bet jų gyvenimas įstojus nepalengvėjo. Aš ne visada žinau, kaip jie save motyvuoja žinodami, kad patirs diskomfortą. Dabar jie daug daugiau, negu prieš 20 metų, žino apie studijas ir kas jų laukia. Gausu prieinamos informacijos, aktyvių socialinių medijų, visada galima paklausti čia jau studijuojančių, ko tikėtis. Tad, galima sakyti, dauguma šia prasme ateina pasiruošę. Aišku, ne visada įvertina savo galimybes. Ir jei žinotų, kad civiliniame universitete, pirmame kurse, turėtų tris kartus mažesnį krūvį, klausimas, ar norėtų čia stoti. Bet po pirmo kurso dauguma jau nebenori nieko keisti. Kariūnai patiria daugiau streso ir diskomforto negu kiti studentai. Jei palygintume kariūną po ketverių metų ir bet kokią kitą civilinę specialybę įgijusį studentą, jų streso tolerancija ir ištvermė iš esmės skirtųsi. Tai, kas vienam jau tapo norma, kitam gali būti labai didelis iššūkis.
Tai, ką patyriau Afganistane, įsisąmoninau tik po dešimties metų, dirbdama su kariūnais, o jie tai, kad yra labai daug neapibrėžtumo, suvokia čia ir dabar. Viskas gali pasikeisti per naktį, ir nuo tavęs tai nepriklauso, o pokyčius lems aplinkybės. Tai turi įsisąmoninti ir su tuo susigyventi, bet dažnai to supratimo, kad ne visada bus taip, kaip suplanavai, labai didelė kaina. Kariūnas tokį gyvenimo būdą pats pasirinko ir turi visa tai priimti, ir iš to kažko pasimokyti. Adaptuotis kariūnai išmoksta labai greitai.
– Kaip skiriasi tie, kurie įstojo anksčiau, nuo tų, kurie įstoja dabar? Ar pastebite kartų skirtumų?
– Lengviausia pastebėti laidų skirtumus. Viena laida pasižymi aktyvumu vienose srityse, kita – kitose. Labai daug lemia, kas buvo jų vadas, ar jis keitėsi, kartais būna, kad tarp kariūnų iškyla neformalūs lyderiai ir pats kursas būna labai vieningas, o jų oficialūs vadai tampa savotiškais priešais, bet tada suaktyvėja kuopos santykių dinamika, kariūnai labiau mobilizuojasi, ypač jei kuopos vadas, jų nuomone, ne visada jiems geras ir teisingas.
Didelių skirtumų tarp Karo akademiją baigusiųjų per visus šiuos metus nepastebėjau. Labai išauga jų aktyvumo poreikis. Pirmame kurse būna sunku įvykdyti normatyvus, antrame – irgi nelengva, ypač kliūčių ruožo ir granatos metimo rungčių, bet jau trečiame kurse pasidaro lengviau, nes sportas, judėjimas tampa norma ir toks lieka visą gyvenimą. Taip pat labai sustiprėja pilietiškumo jausmas, suvokimas, kad kariuomenėje tu vienas niekada nebūsi, visada veiksi kaip komandos narys, sprendimus priimsi irgi suderinęs su komanda. Priklausymo komandai jausmas tikrai atsiranda. Šie bruožai būdingi kiekvienai kuopai, nepaisant, kaip jos ir jas sudarančios grupės keičiasi. Keičiasi vidiniai kariūnų „ratai“, per visus trejus metus jie labai greitai užauga kaip kariai. Štai pirmakursiai dar mokosi bazinių dalykų, kaip valdyti ginklą, o antrame – jau instruktoriaus darbo subtilybių, vesti mokymus. Net patys ne visada supranta, kaip subręsta per tuos metus kaip vadai. Ir jie daug geriau pažįsta vienas kitą kaip kolegas, o tai jų vadams tampa vis didesniu iššūkiu.
Kariūnų motyvacijos pagrindas yra du iššūkiai. Pirmasis – įstoti į Karo akademiją, kai ne viskas žinoma ir neaišku, kaip seksis, nes net savęs dar nepažįsta, bet nusiteikę būtinai į ją patekti. Antrasis – ją baigti, bet ne visą laiką kariūnus tai motyvuoja, nes studijos – ilgas, kupinas išbandymų procesas, tad ne visada visi atsimena, ko čia atėjo. Antrame kurse dažnai užklumpa depresija, nes neretam atrodo: aš paaugau, patobulėjau, pirmą kursą įveikiau, bet netapo lengviau. Pirmakursiai visi būna susitelkę, pasiryžę įveikti iššūkius, o antrame tai baigiasi, bet trečiame jau pasidaro lengva, jie tada sako, kad nebekeistų savo pasirinkimo. Pirmame kurse atsiranda nemažai norinčių išeiti, dalis išėjusiųjų grįžta, dalis – apskritai neišeina ir paskui labai džiaugiasi, kad kažkokios aplinkybės jiems sutrukdė tai padaryti. Nebūna, kad nuo pirmos iki paskutinės dienos esi tikras dėl savo pasirinkimo, nes nuolat patiri labai daug diskomforto, bet tu jį pats ir pasirinkai. Jei iki tavęs tiek daug laidų čia mokslus baigė, vadinasi, įmanoma išspręsti problemas, išlipti iš „duobių“.
– O kaip kariūnai iš tų „duobių“ lipa? Ar ateina prašyti pagalbos, patarimų?
– Taip, ateina. Ateina kariūnas pasikalbėti, kankinamas abejonių, kad gal ne jam tai skirta, gal geriau būti seržantu, nes neturi tam tikrų kompetencijų. O aš visada sakau: pažiūrėk, kiek baigė iki tavęs. Tikrai ne visi mes įgyjame tų pačių kompetencijų, turime savo ir stipriąją, ir silpnąją pusę, bet ne visada būtina tą silpnąją pusę bandyti „patempti“ iki vidurkio, kartais reikia būtent stipriąją ugdyti. Daug abejojančių ateina. Ir kai kuriems reikia leisti išeiti. Būna žmonių, kurių norai ir lūkesčiai prasilenkia su kariuomenės galimybėmis. Juk tas, kuris nori gaminti tankus, nebus vadas, jam reikia dirbti kitoje srityje. Taip pat būna, ypač kai artimieji pastūmėja, kad žmonės ateina dėl tam tikros savybės, tarkime, mėgsta anksti keltis. Bet čia tik viena iš daugybės savybių, kuri gali praversti tarnyboje, bet ji tikrai nėra lemiama. Gal tai padės susidoroti su vienu diskomforto elementu, bet šiaip yra išugdoma.
– Ar per motyvacinį pokalbį su tais, kurie nori stoti į Karo akademiją, paaiškėdavo, kad jie yra pakankamai motyvuoti, ar suvokia, kas jų laukia?
– Tikrai ne. Nemažai net nėra ypač motyvuoti, kai kurie stoja paskatinti artimųjų, prisižiūrėję filmų, todėl turi nerealių lūkesčių, neįsivaizduoja, kas jų laukia. Ir per motyvacinį pokalbį mes bandome jiems pasakyti, kokia bus realybė, kad paradinė uniforma baigiant Akademiją bus beveik nauja, už tai lauko uniforma – visai nuskalbta. Taigi tikrovė nėra lengva ir spindinti. Ir per motyvacinį pokalbį būna labai daug streso, todėl žmonės ne visada išgirsta, kas jiems sakoma, nes turi tik vieną lūkestį – sėkmingai pasirodyti, kad turėtų galimybę stoti vėliau, jei pereis medicininę patikrą ir išlaikys egzaminus.
– Bet, kaip suprantu, motyvacinis pokalbis yra tik tarsi leidimas bandyti stoti, taip?
– Taip, būna kartais, kad kandidatų net nepasirinkęs reikiamų egzaminų. Būna ir tokių, kurie nori dirbti tam tikrose su kariuomene susijusiose srityse, bet ne studijuoti Akademijoje. Tai mes bandome nustatyti, kokie yra kandidato lūkesčiai. Motyvacinio pokalbio metu pateikti klausimai ir atsakymai į juos rodo kandidato požiūrį, realius ketinimus. Mūsų tikslas – suteikti visiems šansą ir informacijos. Dalis būna jos jau susiradę ir sužinoję iš tų, kurie mokosi Akademijoje arba yra ją baigę.
– O ar būna tokių, kurie nieko apie kariuomenę nežino? Kaip jie ryžtasi šiam pokalbiui?
– Būna. Ateina, išgirdę apie Lietuvos karo akademiją per karininko profesijos pristatymą mokykloje, studijų mugėje. Labai daug ateina Šaulių sąjungos narių, bet jie jau daug ką žino.
– Tai kas gi vis dėlto dažniausiai atveda žmones į Karo akademiją?
– Dažnai, kaip minėjau, Šaulių sąjunga. Taip pat ateina gavę šaukimą atlikti privalomosios pradinės karo tarnybos ir norintys pasitikrinti, ar čia jiems tinkama būsimos veiklos sritis, ir po to kreipiasi į mus. Tiktai negali užtikrintai pasakyti, kaip jiems toliau seksis.
– Tai ar padeda karinė ar kažkokia struktūrinė patirtis?
– Manau, kad tokiems sunkiau. Pirmą kartą nežinai, kas tavęs laukia, dažnai veikia adrenalinas, čia kaip pirmas šuolis parašiutu. Kai pirmą kartą dalyvauji baziniuose mokymuose, būna vienaip, o jau antrą kartą, žinodamas, kas tavęs laukia, – kitaip, sunkiau, bet jau esi matęs, kaip viskas veikia, tad pasiryžti ilgalaikiams sunkumams. Aišku, yra labai didelis skirtumas tarp karo tarnybos ir studijų Karo akademijoje: skirtinga ir dienotvarkė, ir trukmė, ir reikalavimai, ir tikslai. Sunkiau, nes tenka kartais iš naujo mokytis, taisyti tai, prie ko buvo priprasta. Ir instruktoriams nelengva su tokiais dirbti.
– O kaip galėtų tie, kurie susiduria su vidaus krizėmis, kuriems sunku prisitaikyti, patys sau padėti, iki pravers jūsų kabineto duris?
– Mes bendraujame su kuopų vadais, asmeniškai kalbamės su kiekvienu pirmakursiu, nors pandemija riboja. Domimės, kaip jiems sekėsi bazinio kurso metu, kas buvo sunkiausia, kokių sunkumų jis dar tikisi ir pan. Dažnai būna, kai parodai žmogui, su kiek iššūkių jis jau susitvarkė ir kiek etapų perėjo, jam pasidaro lengviau save motyvuoti. Konsultuojamės su kuopų vadais, kurie juos artimiau pažįsta ir geriau mato, ar čia buvo tik silpnumo akimirka, ar tiesiog šie kariai jaučiasi ne savo vietoje. Su tais, kurie, akivaizdu, susiduria su laikinais sunkumais, kalbamės vienaip, tariamės, įtikiname, kad jie neskubėtų, dar pabūtų, ir praeina tas etapas. O tiems, kurie save išvis kitoje srityje dirbančius įsivaizduoja, netrukdome išeiti. Dažnai matyti, kam kils sunkumų, o kurie su viskuo susidoros sėkmingai. Pirmakursių vadai – antro kurso kariūnai visa tai neseniai yra perėję ir jiems labai padeda. Daugiausia pagalbos sulaukia iš gero, nuovokaus vado. Savipagalbos metodų imame mokyti tik nuo antro kurso, nes sunku padėti sau, kai dar savęs gerai nepažįsti ir su labai daug kuo susiduri pirmą kartą. O paskui žinai, kaip reaguosi, jau gali taikyti savipagalbos principus. Per ketverius metus kariūnai čia išgyvena ir pirmus rimtus santykius, ir skyrybas, dėl įvairių ribojimų patys negali daug ko pasirinkti, todėl nuolat mokosi iš savo patirčių.
Pirmakursiai dažnai yra pasiruošę baisesniems ir sunkesniems dalykams, negu būna iš tikrųjų. Prisiklauso „pagražintų“ istorijų tų, kurie jau buvo pašaukti ar dalyvavo šaulių veikloje, o jos gerokai skiriasi nuo realybės. Baisioji dalis dažnai būna sutirštinta, bet kiti tikisi, kad bus lengviau, nei yra iš tiesų. Tad ir vieni, ir kiti turi išgyventi tam tikrą lūžį.
– O ką galėtumėte patarti tiems, kurie svarsto apie studijas Karo akademijoje? Į ką jiems reikėtų atkreipti dėmesį, ką įvertinti?
– Pirmiausia jie turėtų suvokti, kokią kainą reikia būti pasiruošus sumokėti asmeninės laisvės sąskaita. Antra – įvertinti savo fizinį pasirengimą ir pradėti jį gerinti. Jei esi fiziškai pajėgus, tikėtina, kad tam buvo skirta pakankamai laiko, o tai kartu padidino ir tavo psichologines galimybes. Sportas ugdo ištvermę, drausmina, nes, pasirengus fiziniams sunkumams, paskui bus daug lengviau susitvarkyti su psichologiniais. Dažniausiai žmonėms pakiša koją per menkas domėjimasis pasirinkta sritimi. Šiais laikais, kai informacija lengvai prieinama, kai greitai viską gali sužinoti, vis dar pasitaiko tokių, kurie vadovaujasi pasenusiomis žiniomis arba išvis jų neturi. Kai kurių stojančiųjų būna skeptiškas požiūris į moterų galimybes, nors Lietuvos kariuomenėje jau seniai jos eina įvairias pareigas, atlieka svarbias užduotis ir jų vis daugėja, o ir patys kariūnai vieni kitų neskirsto pagal lytis.
Tai aš kiekvienam siūlau rengtis fiziškai, domėtis studijomis, susirinkti kuo daugiau informacijos ir prieš einant į pokalbį pačiam sau atsakyti į du klausimus: ką darysiu, kai būsiu „duobėje“, ir kiek esu pasiryžęs paaukoti dėl žvaigždutės, kurią gausiu. Turite suprasti, kad patys renkatės diskomfortą. Visada kariūnai bando keisti esamą tvarką, o tvarka nesikeičia, nes sistema tokia. Mėgstu jiems per pirmą paskaitą pasakyti, kad nebandytų keisti dviejų dalykų – mankštos ir rikiuotės, bet jie vis tiek bando, nesimoko iš kitų klaidų.
– O kas bendro tarp tų, kurie iš Akademijos išeina po ketverių metų? Kokias būsimų leitenantų charakterio savybes ji išugdo?
– Atsiranda tolerancija neapibrėžtumui, daugiau emocinio stabilumo, susitaikoma su galimais staigiais pokyčiais, išauga pasitikėjimas savimi, nes tenka išbandyti labai daug naujų ir dažnai stresą keliančių veiklų. Imama sieti priežastis su padariniais, nebėra noro kažkaip pasirodyti ar pateikti save iš geresnės pusės. Svarbiausia – pradedama save ir pasaulį realistiškiau suvokti, stovima abiem kojomis ant žemės, o tai labai svarbu ir gyvenime, ir tarnyboje.
Eimanto Genio nuotrauka
