Aš mokau vaikus. O kokia tavo supergalia?

2015 m. lapkričio 6–7 d. 5-oje mokyklų įrangos, mokymo priemonių ir technologijų parodoje „Mokykla 2015“ aktyviai dalyvavo ir didžiausia pedagogus rengianti aukštoji mokykla mūsų šalyje – Lietuvos edukologijos universitetas (LEU). Lapkričio 6 d. pedagogus ir tėvelius LEU kvietė diskutuoti, kodėl jauni žmonės (ne)nori siekti pedagogo profesijos? Kaip kelti mokytojo profesijos prestižą? Kodėl ir koks pedagogas yra vertas didelės pagarbos? Koks mokytojo indėlis į visuomenės gerovę?

Apie tai, kad būti mokytoju yra įdomu ir garbinga, kalbėjosi ir autoritetingomis nuomonėmis apie pedagoginio darbo aktualijas ir perspektyvas dalijosi įvairių sričių atstovai ir specialistai. Diskusiją vedė LEU Istorijos fakulteto dėstytojas ir Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos istorijos mokytojas Mindaugas Nefas.

Vilniaus Žemynos gimnazijos mokytoja ekspertė, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininkė Žaneta Vaškevičienė, paklausta, ar pritaria nuomonei, kad mokytojavimas – supergalia, atsakė, jog dar prieš kokius 5 metus būtų galėjusi sakyti, kad mokytojo profesija panaši į namo statybą. Tačiau šiandien, jos nuomone, mokytojo įvaizdis panašesnis į banglentininko profesiją. O vartotojiškoje visuomenėje pedagogai išsiskiria tuo, kad jie vieninteliai augina žmones tuomet, kai visi juos „numeta“ mokykloms.

Diskusijoje dalyvavęs švietimo ir mokslo viceministras Rolandas Zuoza patvirtino, kad mokytojavimas iš tiesų nebėra profesija, o supergalia, gyvenimo būdas ir vertybių sistema. Pastarąją mokytojas turi perduoti mokiniams. Viceministras pabrėžė, kad dabar ne tik mokykla, bet ir Švietimo ir mokslo ministerija yra „be sienų“, daug dirbama kartu. Nors ir planuojama mokytojams didinti atlyginimus, R. Zuoza mano, kad svarbus ne tik jis, bet ir metodinė parama. „Kartais aš sakau: netrukdykime mokytojams dirbti“, – teigė viceministras.

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos prezidentas (LiJOT) Mantas Zakarka atkreipė dėmesį į vieną pedagogo supergalią – užsiėmimą papildomomis veiklomis, būreliais, darbą su jaunais žmonėmis. Pasak jo, dabartinėje visuomenėje mokytojas neapsiriboja tik pamokomis. „Netgi per pertrauką kalbėtis su jaunu žmogumi yra didžiulė supergalia, nes mokytojas vienu metu kartais gali būti ir psichologas, ir beveik psichiatras. Ir drauge gali mokyti ne tik, pavyzdžiui, matematikos, chemijos ar istorijos, bet ir labai elementarių gyvenimo dalykų“, – sakė M. Zakarka. Pasak jo, tarp jaunimo organizacijų narių mokytojas yra vertinamas kaip patarėjas, kurio supergalia slypi nuoširdžiame bendravime. M. Zakarkos nuomone, pedagogas arba turi šią galią, arba ją ugdosi, arba neturi. „Jei jis šios galios neturi, man tikrai kyla klausimas, ar jam reikia dirbti mokykloje“, – teigė LiJOT prezidentas.

Ž. Vaškevičienė, atsakydama į diskusijos vedėjo M. Nefo klausimą, kodėl mokiniai nenori būti supergalingi ir nepasirenka pedagogo kelio, teigė, kad viena iš priežasčių yra ta, jog dabartinis jaunimas rezultatus nori matyti greitai – čia ir dabar. „O mokytojo darbe greito rezultato dažniausiai nematome. Kita priežastis – socialinis statusas, kuris atrodo per žemas daugeliui, o jaunimas nori gyventi geriau ir išlaikyti žmogišką orumą. Šiandien valstybė to mokytojui galbūt negarantuoja“, – sakė ji ir pridūrė, kad ne kiekvienas gali būti mokytoju, nes viena yra norėti, o kita – galėti. Dažnai žmogus, pradėjęs dirbti mokytoju, suvokia, kad jam tai per sunku. Pasak Ž. Vaškevičienės, svarbiausia, kad būtų kuo daugiau profesionalių mokytojų.

M. Zakarka atkreipė dėmesį į tai, kad jauni žmonės, praleisdami statistinę valandą internete, žiniasklaidoje nemato gražių pavyzdžių apie mokytojus. Pasak jo, naujienų portalų antraštės skelbia, jog mokytojai streikuoja, yra nepatenkinti ir pan. M. Zakarka į tai pasiūlė pažiūrėti jauno žmogaus akimis. Kokį mokytojo įvaizdį jis mato viešojoje erdvėje? Pašnekovas, vykdamas į diskusiją, internete ieškojo, kokios yra vyraujančios naujienos apie pedagogus, bet nerado jokio teigiamo straipsnio apie jų nuveiktus gerus darbus. Mat žiniasklaida apie tai tiesiog nerašo, nes žurnalistams visada įdomios sukrečiančios naujienos. M. Zakarka siūlė mokytojams surengti bent vieną akciją, kuri būtų nukreipta ne į atlyginimus, o parodytų, kad mokytojo darbas yra kupinas džiaugsmo.

Pasak viceministro, mokytojo profesija yra svajonių specialybė, nes turbūt visi vaikystėje svajoja būti mokytojais. „Aš, pavyzdžiui, vaikystėje svajojau būti mokytoju. Namuose buvau pasidaręs klasę ir mokiau savo tėvus“, – prisiminė R. Zuoza.

„Tad kodėl mokiniai nesirenka mokytojo kelio?“, – klausė diskusijos vedėjas M. Nefas. M. Zakarka sakė, kad gal ir nereikia norėti, kad visi norėtų mokytojauti. „Kaip atrodys pasaulis, jei visi norės būti mokytojais? Na, aš nenorėčiau gyventi tokiame pasaulyje. Kita problema – mažai galimybių įsidarbinti. Ir blogiausia tai, kad patys pedagogai nuvertina savo profesiją, sakydami, kad štai programuotojai uždirba gerai, kaip gerai dirbti statybų sektoriuje. Pedagogai kažkodėl nesako, kad būti mokytoju irgi gerai. Tai yra kompleksinė problema“, – kalbėjo LiJOT prezidentas.

M. Nefas, provokuodamas diskusijos dalyvius, pasiūlė idėją, kaip Švietimo ir mokslo ministerija galėtų sutaupyti labai daug pinigų. Ogi reiktų pakviesti mokytojų, įrašyti jų paskaitas, kurias mokiniai, prisijungę prie interneto, žiūrėtų. Taip nebereikėtų didelės dalies pedagogų. Viceministras atkreipė dėmesį į tai, kad reikia matyti vaikų akis, vienas kito akis. „Kodėl mes čia susirinkome? Juk galėjome pasikalbėti internetu. Bet čia matome vienas kito akis“, – sakė jis. Socializacijos specialistas R. Zuoza, parašęs disertaciją apie vaikų socializaciją, teigė, kad vaikas, be savo draugų, mokytojų, visų socializacijos procesų, negalėtų tapti pilnaverčiu piliečiu. Jo nuomone, svarbiausias dalykas pedagogo darbe yra vertybinis pagrindas: „Mes nebespėsime perduoti visų žinių vaikams, nes jos keisis ir keisis. Bet turime išmokyti vaikus mokytis.“

M. Zakarkai sukėlė šypseną mintis, kad skautai internetu galėtų mokyti sudėti ir užkurti laužą. M. Nefas su M. Zakarka priėjo prie išvados, kad, nors ir nėra jokios galimybės susižeisti, bet nėra ir jokios galimybės patirti. „Manau, kad skaitmeninės paskaitos gali puikiai papildyti. Bet pakeisti? Niekada nepatikėčiau“, – sakė jis.

Diskusijos vedėjas M. Nefas mokytojų paprašė atskleisti, kas jiems padeda palaikyti jų supergalią. Ž. Vaškevičienė prisipažino, kad jos supergalia yra buvimas mokytoja iš pašaukimo. Pasak pašnekovės, didžiausias palaikymas yra kolegos, mokiniai, jų elgesys kasdien, žmogiškasis ryšys. M. Zakarka pabrėžė, kad darbas neatsiejamas nuo tikėjimo. „Kol tu tiki savo darbu, tol tau niekada nepritrūks energijos“, – teigė jis.

Diskusijos pabaigoje M. Nefas prie mikrofono pakvietė salėje sėdintį istorijos studentą Tomą ir paprašė keliais sakiniais pamėginti paaiškinti, kas yra ta supergalia, ar tikrai jos reikia dirbant pedagoginį darbą. „Na, mokytojas irgi yra žmogus. Jis turi susikaupti, pailsėti ir, svarbiausia, dirbti iš visos širdies“, – tokiais žodžiais diskusiją baigė būsimas pedagogas.