– Po įstatymo grąžinti privalomąją karo tarnybą pasigirdo garsūs jaunų žmonių šūksniai neva tai absoliuti nesąmonė, o štai jūs ryžotės tapti kariais savanoriais. Kas turėjo tam įtakos – neramumai Ukrainoje, politinė situacija, tėvai, draugai?

Paulius: Mintis tapti savanoriu gimė dar aštuntoje klasėje. Pradėjau tuo domėtis, tuo tarpu vyresni draugai jau turėjo savanorio patirties, todėl paragino ir mane to imtis, kai tik tapsiu pilnamečiu.

Pradžioje svarsčiau apie galimybę studijuoti  Lietuvos karo akademijoje, tačiau galiausiai pasirinkau krašto apsaugą. Čia esu jau dvejus metus.

Justina: O aš studijavau karo akademijoje, tačiau dėl asmeninių priežasčių palikau ją ir pasirinkau savanorystę. Nenorėjau nutraukti to, ką pradėjau – labai norėjau tęsti karo tarnybą.

– Karts nuo karto nuaidi replikos neva Lietuvos kariuomenė ne tokia, kokia turėtų būti, o technika atgyvenusi. Kokia yra jūsų nuomonė apie tai?

P: Lietuvos kariuomenė tikrai tobulėja, tiek technika, tiek profesionalų ruošimu. Visiems kariams sudaromos puikios sąlygos mokytis, tobulėti, kelti kvalifikaciją, keliauti, bendrauti.

– Su kokia technika, ginklais dirbate jūs, savanoriai?

P: Technika labai įvairi, prie kai kurių savanoriai netgi neprileidžiami, nes su ja dirba kariai profesionalai. Tačiau ir mums, savanoriams, tenka savo rankomis prisiliesti prie skirtingų ginklų ir jais pasinaudoti.

J: Tačiau kai artimai susipažįsti su savanorių kasdienybe, pavyzdžiui, ginklų surinkimas, išrinkimas nebeteikia tiek daug emocijų, kaip pirmuosius kartus.

P: Tu ateini visiškai žalias ir staiga susiduri su visu tuo. Tu bandai išrinkti, vėliau surinkti ginklą, o tau nesigauna. Tai įdomu! Tačiau su laiku tampi pasikaustęs, įgyji patirties ir supranti, kad tai nėra kažkas neįtikėtino (šypteli).

 

Visas straipsnis