-          Trejus metus gyvenai Belgijoje. Per tokį laiką turbūt pripratai prie kitos šalies kultūros ir įpročių. Kas paskatino vėl dairytis į svečias šalis?

-          Nes tai bet kokiu atveju yra iššūkis. Nėra bendro vardiklio visoms užsienio šalims. Bet kuris svečias kraštas yra iššūkis pažindinantis su sau svetima žmonių kultūra, kalba, o ką jau besakyti apie visai naują patyrimą – profesinį tobulėjimą kitoje šalyje. Štai kodėl panorau nerti stačia galva ir pasinaudoti atlikti praktiką Maltoje.

-          Drąsa ir ryžtas, regis, - tos savybės, kurias aiškiausia matyti iš Tavo žodžių ir patirties. Kokių dar asmeninių savybių pareikalavo ši avantiūra?

 -          Nemanau, kad reikia kažkokio ypatingo pasirengimo. Labiausia gelbsti vidinė motyvacija, svarbiausia yra elementarus noras. Noras tobulėti ir atrasti skatina ieškoti galimybių. Kai tiesiog niekuo nesidomi, neturi asmeninio suinteresuotumo, bet kokioje situacijoje ieškosi priežasčių išvengti net menkiausių išbandymų.

Karolina babiciute Maltoje2

-          Paminėjai, kad kiekviena šalis turi savo ypatumų, o šie atsispindi ir darbinėje aplinkoje, santykiuose tarp kolektyvo narių ir t. t. Kaip sekėsi adaptuotis?

-          Vienareikšmiškai, ne, man sunku nebuvo. Kai pirmu punktu kaip argumentas yra įrašomas noras tobulėti, pasikartosiu, viskas įmanoma. Beje mūsų, lietuvaičių, būrelis ten buvo gana gausus, tad vienišumo jausmo neteko patirti.

Dargi Malta – šalis, kurioje visa aplinka yra tarptautinė, todėl tokių kaip aš ir mano kolegos yra daug, o ir vietinių kitataučiai nė kiek nestebina. Daugybė jaunimo į Maltą atvyksta dirbti, mokytis ar atostogauti, ir visi jie – pasaulio žmonės.

Žinoma, manau, jaustis jaukiai man padėjo ir tai, kad nuolatos mažiau ar daugiau viriau tarpkultūrinėje erdvėje. Mokykloje šokau tautinius šokius ir mūsų grupelė nuolatos vykdavo į užsienyje vykstančius pasirodymus, konkursus. Matyt, ne veltui, vedama nuoširdaus susidomėjimo visuomenės kultūrine patirtimi, po mokyklos baigimo universitete pasirinkau sociokultūrinę antropologiją.

Lemtingas mano gyvenime buvo ir pasiryžimas gyventi Belgijoje, kur mokydamasi šios kultūriškai margos šalies gyventojų kalbos vienoje klasėje sėdėjau su daugybe iš kitų šalių atvykusių žmonių. Štai taip, matyt, ir susiklostė, kad manęs ne tik negąsdina tarpkultūrinė patirtis - ji mane vilioja ir žavi.

Karolina babiciute Maltoje1

-          Kaip apibūdintum santykius tarp kolegų praktikos metu?

-          Labai paprasta įvardyti labiausia įstrigusius dalykus: daug žmogiško santykio, daug partnerystės ir jokio nejaukumo jausmo, kuris galėtų apnikti svetimoje aplinkoje. Po trumpos pažinties vieni kitus galime pavadinti draugais. Iki šiol bendraujame, kviečiame vieni kitus į svečius savo gimtosiose šalyse. Ir tai nenuostabu, nes iškart pajutome bendrumo jausmą – visi jauni ir norintys tobulėti.

-          Pabrėžei vidinės motyvacijos svarbą. Ar jos pakanka ir dabar, jau atslūgus stažuotės įspūdžiams?

-           Žinoma, ir ji tik sustiprėjo. Profesinė patirtis Maltoje man dar labiau praplėtė akiratį, kokias galimybes aš turiu, pasirinkusi būtent šią specialybę. Dabar jau žinau, jog savo gyvenimą tikrai noriu sieti su reklamos sritimi ir kurpiu planus išbandyti save tarptautinėse organizacijose, ne todėl, jog Lietuvoje ar lietuvių įmonėse nematau perspektyvų, bet dėl platesnio profesinės patirties horizonto: daugiau originalių idėjų ir strategijų, daugiau peno naujiems projektams, daugiau vidinės motyvacijos dirbti prasmingai ir tuo entuziazmu uždegti kitus.

Tai turbūt ir buvo šios patirties didžiausias pliusas – susiformavęs esminis ėjimo pirmyn tikslas. Jei iki tol savo ieškojimuose klaidžiojau, dabar susidėliojau visus prioritetus. Savotiška asmeninė pergalė.

Daugiau sėkmės istorijų ir įkvepiančių pasakojimų rubrikoje „Jie pasirinko profesinę mokyklą“