Jokios pompastikos ir pasipūtimo, tik nuoširdi saviironija ir lietuviškas kuklumas girdėti jaunojo Lietuvos keramiko Valdo Pukevičiaus balse. Skubu patikinti tuos, kurie, skaitydami pokalbį, vis dėlto apčiuops užkariaujamo pasaulio viziją. Tačiau kuris iš mūsų nenori būti kažkuo, jei iš tikro ima ir patiki, jog gali didžiu tapti? Skirtumas, matyt, šio tapsmo tiksluose, egoistiškuose ar visuomeniškuose. Menininko dirbtuvėlėse kalbėjomės apie svajones ir pasirinkimus, kaip ir kūryboje, taip ir gyvenime atskleidžiančius pačiam Valdui dar nepramintus kelius.

 

-          Pirmasis mano klausimas, atleisk, banalus. Papasakok, kada ir kaip atsiradosusidomėjimas keramika.

 

-          Natūraliai. Regis, tai jau buvo manyje. Kai aš ir mano draugai buvome visai maži, vos penkerių ar šešerių metų, iš netoliese buvusių kūdrų molio, purvo, tos maklynės, kurią vilkdavom po namų balkonais, lipdėme indus ir panašius niekus – žodžiu, įkurdavom būstines. Visą kiemą buvau užkrėtęs. Mama ilgai nesirinko, kur mane vesti: į tuo metu madingą muzikos ar vis dėlto į dailės mokyklą. Jau trečioje klasėje buvau pastebėtas kaip turintis talentą. Kai visi kiti dailės kursą baigė aštuntoje klasėje, aš užsibuvau iki dešimtos tam, jog gilinčiau žinias.

 

-          Daugeliui panašūs užsiėmimai taip ir lieka hobiu. Kaip tapai profesionaliu keramikos menininku?

 

-          Prie to labiausiai prisidėjo tai, jog jutau šeimos ir mokytojų dailės mokykloje palaikymą. Ypač mama visada skatino mane daryti tai, ko noriu. Ir dabar ji sako, kad tik pats aš galiu žinoti, ką galiu ir moku daryti geriausia. Tiesa, prasidėjus profiliavimui mokykloje galvojau apie biologiją, nes jutau nepaprastą artumą gamtai, tačiau mokytojai ragino nedvejoti. Kita vertus, šeimoje buvau išmokytas pradėtą darbą visada pabaigti, todėl nesipriešinau nuo vaikystės užsipliekusiai keramikos meilei.

 

-          Juokauji, kad vertėtų atsargiau svajoti, nes tavo norai ima ir netikėtai išsipildo.

 

-          Taip, visiškai neįdomus mano gyvenimas. Svajojau apie studijas akademijoje – įstojau, panorau tobulintis toliau – įgijau magistro laipsnį, vyliausi turėti ir tarptautinės patirties – po pusmetį stažavausi Danijoje ir Turkijoje, troškau dirbti Dailės akademijoje – po gyvenimo užsienyje gavau pasiūlymą. Viskas – žingsnis po žingsnio, kaip ir norėjau.

 

Gal reikia pradėt svajoti būti kažkuo didesniu? Užkariaut pasaulį! Ne. Nenoriu užkariaut pasaulio savo puodais. Jaučiuosi įsuktas į gyvenimo upę, pagavo ir neša mane srovė. Visko pasiekiau tik dėlto, kad ne tik svajojau (mano galvoje šimtai tūkstančių minčių!), bet ir dariau.

 

Likusią interviu dalį perskaityti ir keramiko Valdo Pukevičiaus darbų galeriją galite pamatyti čia>>>