Siaubo parkai – ir unikali erdvė tiems, kurie svajoja apie sceną: čia galima „pasimatuoti“ aktoriaus profesiją, išmokti improvizacijos, valdyti emocijas ir net atrasti savo kūrybinį kelią. Ką apie animatorių darbą pasakoja scenos profesionalai ir patys siaubo pakų personažai?
Nuo Helovino linksmybių iki tikrų vaidmenų
Siaubo parkai – tai specialiai įrengtos pramogų zonos, kuriose lankytojai patenka į išradingai sukurtas siaubo istorijas. Tam, kad šios istorijos taptų įtikinamos, reikalingi žmonės, galintys įsikūnyti į įvairiausius personažus – nuo zombių iki vaiduoklių ar pamišusių mokslininkų.
„Iš šalies gali atrodyti, kad mūsų darbas – tik gąsdinti, bet iš tiesų čia vyksta tikras teatras. Turime savo scenarijus, vaidmenis, kartais net tenka parepetuoti. Kai užsidedi kaukę – tampi kitu žmogumi“, – pasakoja vieno iš Kauno rajone įsikūrusių siaubo parkų animatorė Ugnė, šį darbą dirbanti jau trečią sezoną.
Pasak jos, kiekvienas personažas turi savo istoriją, kuri padeda geriau įsijausti: „Aš vaidinu merginą, kuri pabėgo iš psichiatrinės ligoninės. Reikia ne tik išmokti judėti ir kalbėti taip, kad įtikintum lankytojus, bet ir į juos reaguoti – vieni bijo, kiti juokiasi. Čia labai svarbi improvizacija.“
Scenos mokykla, tik be scenos
Aktorė ir teatro krypties pedagogė, dirbanti su įvairaus amžiaus vaikais ir suaugusiaisiais, aktorinio meistriškumo mokytoja Gita Launikonytė sako, kad tokia patirtis gali būti itin vertinga jauniems žmonėms:
„Animatorių darbas siaubo parke tikrai turi naudos būsimiems aktoriams. Taip ugdoma drąsa, kuri labai reikalinga įveikti scenos baimei. Animatoriaus užduotis – atkreipti dėmesį, turėti kontaktą su vadinamuoju „žiūrovu“, kažkaip jį paveikti, pvz., išgąsdinti. Taip pat ugdomi scenos kalbos ir scenos judesio įgūdžiai, nes animatorius kuria savo personažą. Jam įgyvendinti pasitelkiamos išraiškos priemonės – kūno kalba, gestai, manieros, judesiai, pakeičiamas balsas, garsiai kalbama. Bet koks viešas pasirodymas prieš žiūrovus, publiką būsimam aktoriui yra naudingas, darbas siaubo kambariuose – viena iš vietų, kur galima „pasimatuoti“, kaip jautiesi tokiomis aplinkybėmis, kur daug žmonių, o tu turi užduotį ir esi matomas ir atsakingas už kitų nuotaikos kūrimą.“
Anot G. Launikonytės, darbas siaubo kambariuose gali pastūmėti susidomėti aktorystės studijomis, teatro būreliais ir pan.
Fizinis ir emocinis išbandymas
Nors iš pirmo žvilgsnio darbas siaubo parke atrodo kaip itin neįpareigojantis užsiėmimas, iš tiesų tai ir didelis išbandymas. Aktoriai dažnai dirba lauke, šaltyje ir tamsoje, su storu grimo sluoksniu ir sunkiais kostiumais.
„Reikia daug ištvermės – dirbti tenka kelias valandas iš eilės. Būna, kad pavargstame, užkimstame, o po pamainos skauda raumenis, nes visą vakarą tenka šokinėti, bėgioti su benzininiu pjūklu ar tupėti kažkur kamputyje susigūžus“, – sako animatorius Mantas, kuris šį darbą laiko geriausia adrenalino terapija.
Tačiau, anot jo, visa tai atperka žiūrovų reakcijos: „Kai žmogus iš tikrųjų išsigąsta arba sako „jūs nerealūs“, supranti, kad tavo vaidmuo pasiteisino.“
Šansas kūrybingiems žmonėms
Siaubo parkų įkūrėjai pastebi, kad kasmet didėja ne tik lankytojų, bet ir norinčiųjų dirbti. Dalis jų – studentai, taip pat ir su menu susijusių studijų programų, nemažai ir moksleivių, bet netrūksta ir tų, kurie tiesiog nori išbandyti kažką naujo.
Dažnai į siaubo parkus kreipiasi žmonės, kurie niekada nėra vaidinę, tačiau turi lakią fantaziją ir daug drąsos. Tad jiems suteikiama erdvės atsiskleisti.
Nemažai buvusių siaubo parkų aktorių vėliau tęsia karjerą pramogų, renginių ar net teatro srityje. Tad tai tarsi tramplinas į sceninį pasaulį – vieta, kur gali pajusti, ar tau patinka būti personažu.
Daugiau nei vien tik uždarbis
Nors siaubo parkai dažniausiai veikia vos kelias savaites per metus, šis laikinas darbas padeda jauniems žmonėms užsidirbti, palieka gerą įspūdį. Tai – unikali galimybė susidurti su gyva publika, pažinti emocijų galią ir pajusti tikrą aktorystės skonį.
Anot animatorės Gretos, iš šios sezoninės veiklos gauni kur kas daugiau, nei tikėjaisi: „Čia mokaisi ne tik vaidinti, bet ir bendrauti su žmonėmis, perprasti jų reakcijas. Po tokio darbo supranti, kad aktorystė – ne tik talentas, bet ir darbas su savimi.“
Kur dar galima „pasimatuoti“ aktorystę?
Pasak G. Launikonytės, ar aktoriaus profesija tiktų, galima pasitikrinti jau mokykloje vedant renginius, juos organizuojant ir kuriant scenarijų, kuris būtų įdomus auditorijai – mokyklos bendruomenei, bendraamžiams: „Apskritai, jei tau įdomu stebėti žmones autobusuose, praeivius gatvėse, lankytojus kavinėje ir tu esi įžvalgus, pastebi detales, gali spontaniškai parodijuoti kito eiseną ar manieras, tai yra savybės, reikalingos visiems aktoriams be išimties. Jei turi tokį įprotį, vadinasi, gebi analizuoti žmones, juos pateisinti, suprasti. Viso to aktoriui reikia kuriant personažą scenoje“, – įsitikinusi aktorė ir teatro pedagogė.
Taigi, darbas siaubo parke – tai patirtis, leidžianti iš arti pajusti, ką reiškia būti aktoriumi, reikšti emocijas, kurti personažą ir daryti įtaką lankytojams.
Tad jei svajojate apie sceną, kūrybą ir adrenalino kupiną patirtį, šį rudenį verta apsilankyti siaubo parke, o jau kitą sezoną galbūt ir tapti jo dalimi. Kartais pirmasis žingsnis į aktorystę prasideda nuo kaukės.
Straipsnio autorė - Rūta Anusevičienė
