2021–2030 m. Nacionaliniame pažangos plane numatyta skatinti sveikatos tausojimą ir stiprinimą, keisti žmonių gyvenimo būdą, elgseną, ugdyti atsakingą požiūrį į sveikatą, didinti vaikų ir suaugusiųjų fizinį aktyvumą, įsitraukimą į sporto veiklas, nes tai mažina žalingų įpročių paplitimą ir lemia sveikatos būklę bei gyvenimo trukmę. Tačiau 2021–2030 m. Sporto plėtros programoje įvardinta, kad „sporto sistema neužtikrina aukščiausių sporto pasiekimų“. Dokumente pažymėta, kad Lietuva atsilieka nuo Europos Sąjungos šalių vidurkio pagal sportuojančiųjų skaičių. Kyla klausimas, kodėl taip yra? Kam valstybė teikia prioritetą – aukšto meistriškumo sportui ar gyventojų fiziniam aktyvumui? Kaip teigia Mykolo Romerio universiteto (MRU) Viešojo valdymo ir verslo fakulteto Sporto industrijų vadybos studijų programos vadovė prof. dr. Vilma Čingienė, šiais klausimais nesiekiama supriešinti dviejų nedalomų posistemių, atvirkščiai – siekiama jas suderinti.

 „Juk dalyvavimo skatinimas, sąlygų sudarymas, aprūpinimas ištekliais sudaro sporto ir fizinio aktyvumo sektoriaus pagrindą. Šiaurės šalių patirtys pateikia aukščiausius visuomenės fizinio aktyvumo rodiklius, nes prioritetas yra gyventojų nuolatinio judėjimo skatinimas ir valstybės požiūris. Sprendžiant Lietuvos fizinio aktyvumo skatinimo iššūkius susiduriama su neišnaudotomis visų amžiaus grupių sveikatinimo galimybėmis. Stokojama sporto, švietimo ir sveikatos sektorių tarpinstitucinio bendradarbiavimo, pagrįsto tinkamomis formomis bei priemonėmis, nes iki 2030 m. numatyta padidinti 10 proc. gyventojų, gaunančių pakankamai fizinio aktyvumo paslaugų savo gyvenamoje vietovėje, dalį“, – sako prof. dr. V. Čingienė.

Kaip teigiama Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos fizinio aktyvumo apžvalgos tyrime, situacija pasaulyje vis prastėja. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje apie 80 proc. vaikų ir paauglių nepasiekia rekomenduojamo fizinio aktyvumo kiekio (ne mažiau valandos vidutinio arba didelio intensyvumo fizinės veiklos kasdien). „Šalyje pripažįstama, jog yra nepakankamos sąlygos mokinių fiziniam aktyvumui švietimo įstaigose. 2019 m. valstybinio audito ataskaitoje „Ar užtikrinamas vaikų sveikatos stiprinimas“ konstatuojama, jog 51 proc. ugdymo įstaigų neužtikrina, kad vaikai kasdieniniam fiziniam aktyvumui skirtų ne mažiau nei 60 min., o 50,6 proc. ikimokyklinio ugdymo įstaigų neturi kūno kultūros specialisto, tik 0,7 proc. kvalifikacijos programų pedagogams, kuriose įtrauktas vaikų sveikatos stiprinimas, o aktyvios mokyklos koncepcija įgyvendinta tik 10 proc. šalies švietimo įstaigų“, – teigia mokslininkė.

Ekspertė akcentuoja, kad nepakankamai išnaudojamos vaikų ir jaunimo neformaliojo sportinio ugdymo galimybės. „Sporto plėtros programa numato padidinti 6,6 proc. mokinių, dalyvavusių neformaliojo vaikų švietimo sporto ir kitose fizinį aktyvumą skatinančiose veiklose, dalį iki 2030 m. Galima pasidžiaugti, kad 2020 m. duomenimis beveik 27 proc. berniukų ir 12 proc. mergaičių pasinaudojo neformaliomis vaikų švietimo už mokyklos ribų galimybėmis. Sporto veiklos pasirinkimas tarp vaikų yra absoliučiai populiariausias, kas suteikia pagrindą planuojamam rodikliui įgyvendinti“, – teigia MRU Viešojo valdymo ir verslo fakulteto Sporto industrijų vadybos studijų programos vadovė prof. dr. V. Čingienė.

Kitas Lietuvos fizinio aktyvumo skatinimo iššūkis sisteminio valdymo žmogiškųjų išteklių fizinio aktyvumo ir pradinio lygmens sporto (angl. grassroots sport) srityje trūkumas. Spręstini fizinio aktyvumo instruktoriaus kvalifikacijos įgijimo, specialistų kvalifikacijos tobulinimo įvairiuose kvalifikaciniuose lygmenyse sistemų, patrauklumo įsidarbinimo rinkoje ir kt. klausimai. Ypač stokojama jaunų specialistų regionuose, juntamas augantis kvalifikuotų specialistų darbui su neįgaliais asmenimis poreikis.

„Pasaulio sveikatos organizacijos priimtas visuotinis fizinio aktyvumo skatinimo planas 2018–2030 m. ir fizinio aktyvumo skatinimo mokyklose priemonių rinkinys (2021 m.) turėtų atkreipti atsakingų šalies asmenų, priimančių sprendimus, dėmesį, o siūlomi fizinio aktyvumo skatinimo veiksmai ir priemonės galėtų ne tik padėti įgyvendinti statistinius rodiklius, bet ir stiprinti gyventojų socialinę, fizinę bei psichikos sveikatą“, – teigia prof. dr. V. Čingienė.

Svarbu pažymėti, kad pasirinkę MRU Sporto industrijų vadybos studijas galėsite realizuoti savo idėjas, savarankiškai kurti naujas ar kokybiškai plėtoti jau teikiamas sporto ir fizinio aktyvumo paslaugas. Įgyti gebėjimai ir įgūdžiai bus naudingi darbui profesionalų komandose, įgyvendinant įvairius sporto plėtros projektus viešojo, nevyriausybinio ar privačiojo sektoriaus organizacijose, šalies ir tarptautiniuose lygmenyse.

Plačiau susipažinti su Sporto industrijų vadybos programa galite čia (nuoroda).

Daugiau informacijos apie Mykolo Romerio universitetą: www.mruni.eu.