Su Kornelija kalbamės apie tai, kaip šiandien yra ruošiami būsimieji pedagogai, kas ją pačią paskatino pasirinkti būtent šį kelią, ir kur link jis gali vesti. 
 
Kas paskatino pasirinkti pedagogikos krypties studijas? Kuriuo pasirinkimu LAMA BPO nurodėte būtent šią programą? Kodėl? 
 
Šios studijos man nėra pirmos. Baigusi mokyklą 2018-aisiais buvau įstojusi į menų istorijos, kritikos ir medijų programą. Tačiau jau po poros mėnesių studijas nutraukiau, nes supratau, kad jos skirtos tiesiog ne man. Po to manęs laukė gan sunkus aktyvių paieškų laikotarpis, stengiausi suprasti, kuri sritis man tiktų ir patiktų. 
 
Likimas mane atvedė į gimtojo miesto Joniškio atvirą jaunimo centrą, kur atlikau savanoriškos veiklos tarnybą, o vėliau gavau pasiūlymą įsidarbinti. Praleidau ten dvejus pačius geriausius metus savo gyvenime. Būtent šios organizacijos dėka galėjau išbandyti daugybę dalykų, apie kuriuos mokyklos laikais net nebūčiau išdrįsusi pasvajoti. Kadangi atvirame jaunimo centre veikia ir vaikų dienos centras, teko aktyviai bendrauti su vaikais, organizuoti jiems užimtumo programas ir ugdyti socialinius įgūdžius. Būtent tuomet supratau, kad veikla su vaikais man teikia malonumą, kad noriu prisidėti prie jų ugdymo, padėti tapti pačiomis geriausiomis savo versijomis. 
 
Tad nors 2018-aisiais pedagogikos tarp pasirinkimo variantų nebuvo, 2020-aisiais visas tris vietas užėmė  vaikų pedagogika, tik skirtinguose miestuose (Šiauliuose, Vilniuje ir Kaune). Visai neseniai radau savo pradinių klasių užrašų knygutę, kurioje rašiau, kad noriu būti mokytoja. Šiek tiek juokiausi, nes būtent devynmetės svajones dabar ir siekiu išpildyti. 
 
Kurie dalykai jums geriausiai sekėsi mokykloje? Kaip pavyko įveikti Valstybinius brandos egzaminus? Ar rezultatai pradžiugino, ar privertė  sunerimti dėl galimybės studijuoti norimą dalyką?
 
Mokykloje dėstomi dalykai man sekėsi daugiau ar mažiau gerai. Tačiau reikėjo įdėti ir nemažai pastangų. Geriausiai sekėsi humanitariniai mokslai, man jie labiausiai ir patiko. Skaitydavau daug knygų, todėl kūrybinis rašymas ar gramatika nekėlė sunkumų. Sunkiau buvo su matematika. Devintoje, dešimtoje klasėje su ja dar draugavome, tačiau vėliau santykiai visiškai komplikavosi. Šio dalyko egzamino rezultatai nebuvo džiuginantys, tačiau tai labai nenustebino. 
 
Pagal 2018-aisiais galiojusius kriterijus, studijas pagal savo surinktus balus galėjau rinktis tik iš humanitarinių mokslų krypties. Tuo tarpu 2020-aisiais stojant į pedagogiką šis kriterijus jau buvo panaikintas. Jau galėjau pretenduoti į valstybės finansuojamą vietą, ją ir gavau. Mėgstu sakyti, kad turbūt pats likimas viską sudėliojo į savo vietas. Tikriausiai taip buvo lemta.
 
Studijuojate jau dvejus metus. Kaip vertinate studijas? Ar jos išpildė jūsų lūkesčius? Ar gavote būtent tai, ko tikėjotės? 
 
Nuoširdžiai sakau, kad studijos tikrai pateisino mano lūkesčius. Aišku, reikia įdėti nemažai pastangų, tačiau ir rezultato sulaukiu džiuginančio. Dėstytojai mūsų nevargina vien tik nuobodžia teorija, o ją pateikia per įvairius praktinius pavyzdžius ir kūrybines užduotis. Paskaitų metu esame aktyviai įtraukiami į diskusijas ir raginami drąsiai išsakyti savo nuomonę, į mus žiūrima kaip į lygiaverčius partnerius. Pirmos studijos šiuo klausimu buvo šiek tiek kitokios (daugiau teorijos, tylėjimo ir klausymo), todėl esama situacija šioje specialybėje mane maloniai džiugina. Dėl šių priežasčių paskaitos neprailgsta, įdomu klausytis, esu motyvuojama dar daugiau domėtis savarankiškai ir tai darau su malonumu.
 
Per šiuos dvejus studijų metus ne tik papildžiau savo žinių bagažą, mano nuomone, vertinga informacija, bet ir įgavau nemažai patirties, kadangi jau teko atlikti ir ne vieną praktiką. Esu patenkinta, kad gautas žinias kiekvieno semestro metu galima įtvirtinti ir išbandyti praktiškai. O ir atsiskaitymo užduočių formatas yra kūrybinės užduotys, susijusios su mūsų veikla baigus studijas. 
 
Su kokiais tikslais žvelgiate į ateitį? Kaip manote, kokioms ateities perspektyvoms šios studijos atvers duris?
 
Šiuo metu pedagogų labai trūksta, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Nors mano miestelyje jų šiuo metu pakankama, praktikos metu ne kartą teko girdėti, jog po studijų būsiu labai laukiama. Tikiuosi, kad, baigusi studijas galėsiu nesunkiai įsidarbinti, kad atsiras laisva darbo vieta. 
 
Pedagogai turi galimybę ir teikti įvairius projektus, prisidėti prie neformaliojo vaikų užimtumo. Nenorėčiau, kad darbas ugdymo įstaigoje būtų mano galutinė stotelė. Baigusi edukologijos magistrantūrą galėčiau organizuoti stovyklas ne tik ikimokyklinio ir pradinio, bet ir vyresnio amžiaus vaikams. Atvirame jaunimo centre ne kartą teko prisidėti prie tokių stovyklų organizavimo ir man tai labai patiko. Todėl vasaromis mielai sutikčiau ir papildomai jose padirbėti, jei jau nepavyktų pačiai tokios suorganizuoti. Juk pedagogika atveria duris ne tik į formalųjį ugdymą. 
 
Kaip įsivaizduojate save po 5, po 10 metų? Kodėl šis įsivaizdavimas būtent toks?
 
Viliuosi, jog po 5 ar 10 metų jau būsiu įsitvirtinusi šioje srityje, turėsiu pastovų darbą ugdymo įstaigoje ir papildomų veiklų, kuriomis galėsiu prisidėti prie vaikų ugdymo įdomesnėmis formomis. Norėčiau būti tokia pedagogė, į kurią vaikai nebijotų kreiptis pagalbos ir kuri sugebėtų juos sudominti net pačiomis neįdomiausiomis temomis. Tiesą sakant, siekiu prisidėti prie to, kad visi iki vieno mažylio tikėtų savimi ir savo jėgomis, kad būtų drąsūs ir žingeidūs.Vaikų yra visokių – su vienais dirbti būna labai lengva, o prie kitų reikia rasti tinkamą būdą prieiti. Norėčiau būti mokytoja, kuri sugebės rasti tą būdą ir tokį ugdytinį paskatins, o ne atvirkščiai.
 
Pradinėje mokykloje turėjau pačią geriausią mokytoją, kurios dėka ir pati norėjau tapti mokytoja. Ji tikėjo kiekvienu mokiniu, netingėdavo su mumis dirbti papildomai, ruošdavosi įvairiems spektakliams ir pan. Ji mums buvo antra mama. Būtent tokia savo ugdytiniams norėčiau būti ir aš. Jeigu atsiras vaikų, negaunančių meilės ir šilumos namuose, noriu jiems tokią užuovėją suteikti savo klasėje.
 
Kaip vertinate šiandieninę švietimo sistemos situaciją? Ko reikia, kad ji keistųsi? Ar prie šių pokyčių rengiatės prisidėti pati?
 
Mokyklose atsiranda daugiau papildomų neformalių veiklų, tokių kaip robotikos būreliai, einama link patyriminio ugdymo, diegiamos STEAM ir karjeros ugdymo veiklos. Visai tai gerina ugdymo(si) kokybę, sudomina ir įtraukia mokinius. Mokinys ugdymo įstaigoje yra svarbiausias, todėl ir reikia ieškoti naujų metodų ir priemonių, kurios būtų pajėgios jį motyvuoti, skatinti entuziastingiau eiti į mokyklą. Neturėtume girdėti mokinio sakant: „Man nepatinka eiti į mokyklą“. Jam mokykla turi patikti ir padėti realizuoti save. Gaila, kad kai kuriose klasėse vis dar svarbiausias yra ne mokinys, o mokytojas, kurio žodis turi būti paskutinis. Tokiu būdu mes tikrai nesulauksime pozityvių pokyčių. 
 
Taip pat, manau, jog jungtinių klasių turėtų nelikti. Jos neskatina mokymo(si) kokybės, veikiau atvirkščiai. Tikiu, jog mokytojų padėjėjai, bus dar labiau reikalingi ateityje. Jų labai trūksta, tačiau būtent šie žmonės gali stipriai prisidėti prie ugdymo(si) kokybės gerinimo, galbūt netgi tapti kai kurių pokyčių iniciatoriais. Mokytojų padėjėjų pagalba sumažinant mokytojo darbo krūvį pamokos metu būtų galima pagerinti ir pačių pedagogų motyvaciją, kuri taip pat yra labai glaudžiai susijusi su ugdymo(si) kokybe.