Apie tai, kokią įtaką technologijos daro Lietuvos švietimui ir su kokiais sunkumais susiduriama, pasakoja Kauno technologijos universiteto E. mokymosi technologijų centro vadovas Gytis Cibulskis.

– Kuo svarbios technologijos švietime?

– Technologijos tapo neatsiejama švietimo dalimi ir daugelis mokytojų bei besimokančiųjų jau nebeįsivaizduoja mokymosi proceso be technologijų. Internetas tapo neišsemiamu mokymosi išteklių šaltiniu, technologijos klasėje padeda patogiau perteikti mokymosi medžiagą, o bendravimo, bendradarbiavimo bei įvairios mokymosi platformos yra nepamainomos organizuojant ugdymo procesą nuotoliniu, mišriu ar hibridiniu būdu.

Gytis Cibulskis

– Kokių technologijų stokojama Lietuvos švietime?

– Nors technologijų taikymas ir yra švietimo bei studijų proceso kasdienybė, pandemija išryškino ir silpnąsias vietas. Paaiškėjo, kad ne visų mokyklų interneto ryšys yra pakankamas hibridiniam mokymui, nors ir pradėta diegti saugaus bevielio interneto prieiga. Tai vis dar yra siekiamybė daugelyje mokyklų. Ne tik mokyklose, bet ir universitetuose trūksta kamerų bei kitos hibridinio mokymo įrangos, dauguma sistemų naudojamos atskirai be integracijos į vieningą ekosistemą, trūksta finansavimo senstančios infrastruktūros atnaujinimui bei naujausių technologinių sprendimų įsigijimui.

– Kurios technologijos yra vienos svarbesnių, jeigu tokias apskritai galima išskirti?

– Galima išskirti švietimo įstaigose naudojamų sistemų nepakankamą integraciją: mokytojai bei mokiniai prie e. dienynų, e. vadovėlių bei kitų mokymosi platformų turi jungtis skirtingais prisijungimo vardais ir slaptažodžiais, o duomenų mainų tarp atskirų sistemų praktiškai nėra. Aukštosiose mokyklose tokios integracijos dažniausiai jau yra realizuotos ar bent jau turi aiškius sprendimo būdus, kurie yra pačios institucijos galioje, tuo tarpu bendrojo ugdymo sektoriuje nei mokyklos, nei atskiri paslaugų teikėjai šito išspręsti negali, nes tai turėtų būti daroma nacionaliniu mastu.

– Kuris švietimo sektorius labiausiai stokoja technologijų: darželiai, mokyklos, aukštosios švietimo įstaigos? 

– Sunku išskirti kurį nors sektorių, bet galime pastebėti, kad mokyklų technologinio aprūpinimo finansavimas dažnai vykdomas centralizuotai per įvairius nacionalinius projektus, o universitetai technologijų įsigijimo klausimus dažniau sprendžia individualiai. Centralizuotai finansuojamos vos kelios iniciatyvos, pvz., Lietuvos mokslo ir studijų institucijų kompiuterių tinklas LITNET, Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacijos bendrajam priėmimui organizuoti naudojama „LamaBPO“ ar Lietuvos akademinės elektroninės bibliotekos informacinė sistema „eLABa“.

Kitos tarpinstitucinės iniciatyvos, tokios kaip Lietuvos mokslo, studijų, veiklos ir procesų valdymo informacinė sistema EDINA ar Lietuvos nuotolinio mokymosi tinklo LIEDM palaikymo ir plėtros konsorciumas, nors anksčiau ir buvo finansuojamos centralizuotai, šiuo metu technologinių sprendimų bei informacinių sistemų kūrimo, įsigijimo bei palaikymo klausimus sprendžia apjungdamos institucijų lėšas bei išteklius.

Šis principas pasiteisino jau sukurtų sistemų palaikymui, bet nelabai tinka naujų sistemų diegimui ar technologinių inovacijų finansavimui, nes pridėtinė vertė konkrečiai institucijai neretai yra sunkiai pamatuojama, lėšų pritraukimas iš konsorciumo narių įnašų yra problemiškas. Technologinių inovacijų kūrimui bei diegimui plačiai naudojami tarptautiniai projektai, bet juos dažniau laimi didieji universitetai ir mažesnėms institucijoms yra sudėtinga išlikti konkurencingomis.

– Kalbant apie technologijų naudojimą švietime, esame labiau pažengusi ar atsiliekanti šalis? Kokių technologinių sprendimų labiausiai trūksta šalies švietime?

– Tikrai nesame tarp atsiliekančių, bet pasitempti visada yra kur, juolab kad technologijos kinta labai sparčiai, o ir kitos šalys taip pat nestovi vietoje. Universitetuose ir kolegijose virtualiosios mokymosi aplinkos buvo intensyviai naudojamos ir prieš pandemiją. Tuo tarpu mokyklose, nors pandemija ir labai paspartino įvairių edukacinių technologijų įsisavinimą ir taikymą nuotoliniame ugdyme, būtų puiku, kad jos būtų prasmingai panaudojamos ir grįžus į įprastą darbą klasėje. Tam tikslui būtinas tinkamas mokytojų pasirengimas bei reikiamos infrastruktūros užtikrinimas.

Mokyklose turi būti sudarytos sąlygos vaikams naudotis bevieliu internetu bei galimybė saugiai prie jo prijungti savo išmaniuosius įrenginius. Neturintiems, įrenginiai turėtų būti suteikiami mokykloje, gal net su galimybe neštis namo. Reikalinga ir vieninga tapatybių valdymo sistema, kuri leistų tuo pačiu prisijungimu ir slaptažodžiu mokiniams prisijungti prie skirtingų sistemų, o mokykloms palengvintų EdTech inovacijų diegimą.

Daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ir skaitmeninių mokymo priemonių kūrimui bei jų prieinamumo didinimui. Būtų puiku, jei aukštosios mokyklos būtų skatinamos aktyviai įsitraukti į EdTech  inovacijų kūrimą bei diegimą. Virtualios laboratorijos, mokymosi duomenų analitika, dirbtinio intelekto taikymai ir kitos inovacijos galėtų pirmiausiai būti išbandomos aukštosiose mokyklose. Čia išbandyti sprendimai galėtų būti tiražuojami ir bendrojo ugdymo sektoriuje, įtraukiant dėstytojus ir į mokytojų skaitmeninių kompetencijų ugdymą.

– Ar technologijų naudojimas švietime skatina moksleivius labiau domėtis mokslu, būti aktyviais jų naudotojais?

– Tikrai taip, moksleiviai iš prigimties yra smalsūs naujoms technologijoms ir  technologijų pagalba perteikiamos mokslo žinios jiems atrodo patraukliau, jau nekalbant apie tai, kad technologijos, kai kurių žinių perteikimą leidžia atlikti daug efektyviau, panaudojant įvairias vizualizacijas ir simuliacijas.

– Pandemija parodė, kad tai, kas neįmanoma, tapo įmanoma per dvi savaites. Turint omenyje, kad anksčiau neįmanomu atrodęs nuotolinis mokslas sėkmingai tapo prieinamas kiekvienam tiek miesto, tiek kaimo mokiniui, studentui. Ar tai reiškia, kad Lietuvos švietimo įstaigos geba greitai prisitaikyti prie kintančių situacijų, tereikia suteikti joms tinkamas priemones?

– Iš tiesų, pandemija suteikė didžiulį impulsą sparčiam technologijų įsisavinimui bei įdiegimui į nuotolinį ugdymą ir pademonstravo švietimo įstaigų bei pačių pedagogų didelį lankstumą, gebėjimą prisitaikyti. Galime pasidžiaugti, kad krizės akivaizdoje universitetai neliko nuošalyje ir įsitraukė į mokyklų bei mokytojų palaikymą. Daugelio universitetų specialistai vedė seminarus ir mokymus, konsultavo mokytojus teminėse diskusijų grupėse socialiniuose tinkluose, suteikė galimybę naudotis savo infrastruktūra. KTU kartu su LITNET pasiūlė savo duomenų centre prižiūrimą virtualią mokymosi aplinką MOODLE, kurią užsisakė per 250 Lietuvos mokyklų.

– Kokios aktualiausios problemos susijusios su technologijomis švietime? Tam tikrų technologinių sprendimų trūkumas ar nepakankamas pedagogų išprusimas, motyvacijos stoka, tinkamo skaitmeninio turinio trūkumas?

– Visos išvardintos problemos yra aktualios, bet labiausiai norėčiau akcentuoti pedagogų skaitmeninių kompetencijų tobulinimą. Jau yra padaryta nebloga pradžia – sukurtos paskatos per pedagogų kvalifikacijos tobulinimo krepšelį, inicijuotas EdTech skaitmeninės švietimo transformacijos projektas, centralizuotai perkama hibridiniam mokymui skirta įranga, inicijuojami kiti projektai. Belieka tikėtis, kad pandemijos duotas impulsas turės ilgalaikių teigiamų pasekmių visam švietimo sektoriaus skaitmenizavimui.

– Esate išrinktas į EdTech skaitmeninės švietimo transformacijos projekto ekspertų tarybą. Gal su kitais tarybos nariais jau esate nusimatę artimiausius darbus, kurių imsitės švietime?

– EdTech projekto patariamoji ekspertų taryba darbą dar tik pradeda, buvome susitikę, susipažinome, išklausėme projekto pristatymą bei aptarėme ambicingus tikslus. Artimiausių metu planuojamas susitikimas, kuriame tikimės detaliau aptarti priemones numatytų projekto tikslų bei užsibrėžtų rodiklių pasiekimui.