Linkusius verkšlenti perspėjame – užuojautos dėl sunkaus egzamino nebus. Kaip ir priklauso Mokytojui, D.Eigminienė – griežtoka: mokslas, išsilavinimas, darbas nėra vien lengvuma, patrauklus malonumas ar nuotykis. Reikia pastangų, reikia valios.
– Kaip vertinate tokias tendencijas, kad lietuvių kalbos egzamino bijomasi labiau, nei anglų kalbos? Ar iš tiesų šis egzaminas mokiniams yra sunkiausias ir kodėl?
– Net jeigu būtų sunkiausias, tai nėra blogiausia. Viskas, kas prasminga, nėra lengva. Ar dėl to turėtume atsiduoti beprasmybei ir mokslo profanacijai – kad tik jaunuoliams būtų patrauklu? Tai ir vaikus auginant naktimis nemiegoti yra sunku. Ar tai reiškia, kad reikia bandyti be tų vaikų išsiversti, gyventi savo malonumui?
Kodėl būtinai galvojama, kad bijomasi lietuvių kalbos egzamino? Sakyčiau kitaip – suvokiama atsakomybė. Jaučiama dalyko turinio svarba. Kaip sako mokiniai, ,,bet ko nepapaistysi, reikia išmanyti medžiagą, reikia mokėti gerai kalbą, reikia turėti vertą požiūrį”. Turbūt jie nevertina gimtosios kalbos instrumentiškai, intuityviai, vidumi jaučia jos išskirtinumą, jos svarbą asmens tapatumui formuotis.
Tai geroji žinia. Bet yra ir blogoji. Tie, kurie siekia tik apčiuopiamos naudos sau, nėra, mano galva, įžvalgesni. Jie yra dar jauni, bet jau pragmatikai. Tai – asmenybės problema. Vertybių klausimas. Mums reikia visiems (ne tik egzamino rengėjams) rimtai pagalvoti, kaip išugdyti vertybiškai brandų žmogų, gebantį įsipareigoti lietuvybei. Mokslas, išsilavinimas, darbas nėra vien lengvuma, patrauklus malonumas ar nuotykis. Reikia pastangų, reikia valios. Hedonistinis požiūris į gyvenimą yra pražūtinga nūdienos tendencija. Negalime leisti, kad Lietuvos švietimo politika būtų orientuota į paviršutiniškumą. Taigi, lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas prasmingiausias.
– Kasmet mokytojai su moksleiviais pasvarsto, kokios temos, kokie autoriai gali būti pateikti egzamino rašiniams. Ar pasitvirtina spėlionės, liečiančios įvairių rašytojų sukaktis, svarbias šalies datas? Gal kokių nuojautų turite šiemet?
– Kai mokomasi iš esmės, nespėliojama. Tik į sukaktis orientuotis būtų labai jau tiesmukiška, spėlionėms neverta gaišti laiko. Mokytojai kartu su mokiniais, svarstydami, apibendrindami kursą, kartodami, aptaria įvairias galimas temas, ryškina aktualijas, moko ne tik literatūrą perprasti, bet ir pačią tikrovę ,,skaityti”.
Pagaliau visas mokymasis mokykloje galų gale didele dalimi lemia mokinio galimybes savarankiškai mąstyti, argumentus atrasti ne tik literatūros kūriniuose, bet ir kultūroje, visuomenės gyvenime ar asmeninėje patirtyje. Mokiniams reikia pasitikėti savimi, savo galimybėmis, reikia sąmoningai mokytis.
Ne nuojautų turiu, bet viltingų lūkesčių, kad temos bus suformuluotos profesionaliai ir padės abiturientams atsiskleisti. Kad bus egzaminuojama iš to, ko buvo mokomasi. Kita vertus, mąstančio apsiskaičiusio mokinio nesuglumins jokia netikėtesnė tema. Paguosčiau vėlokai susizgribusius – visada būna ir sudėtingesnė, ir paprastesnė tema. O šiaip – ,,reikia darbą, ponai, dirbti”.
– Pavertinkite iš savo patirties: kokių dažniausių klaidų šio egzamino metu padaro abiturientai (ne teksto, o elgesio egzamino metu prasme)?
– Nesusikaupia. Nemoka redaguoti teksto. Neišnaudoja skirto laiko. Sako, neturėjau, ką veikti, nes parašiau anksčiau. Gal tai reiškia, kad neturi ką pasakyti?
– Pernai net ir mokytojų kritikos dėl šlubuojančios formuluočių logikos susilaukė dvi samprotavimo rašinio temos. Kaip patartumėte orientuotis, į ką atsižvelgti, susidūrus su lyg ir artima, norima rašyti, tačiau - neaiškiai, kebliai suformuluota tema?
– Patarčiau taip: pirma – apmąstyti raktinius formuluotės žodžius, antra – tiesiog sau atsakyti į klausimą, ką šiuo klausimu ar temoje nurodytu aspektu manau, koks mano požiūris, trečia – ką man kalba duota tema nurodyto autoriaus kūrinys (ką autorius šiuo kūriniu nori pasakyti skaitytojui, kokią žinią siunčia šia tema ar klausimu), ketvirta – kur glūdi problema ar temos aspekto ypatumas, penkta – koks galimas požiūrio, traktuotės skirtingumas nurodytų autorių kūriniuose. Iš suprasto skirtingumo galima sukurti rašinio giluminę struktūrą.
– Iš ankstesnių, ir ganėtinai talentingų, abiturientų teko girdėti kartėlio – esą, egzamino metu verčiau nedemonstruoti savo erudicijos, apsiskaitymo, juolab – savito, netradicinio požiūrio – o verčiau paprastai, taisyklingai atsakyti į temą taip, kaip „reikia“.
Ar iš tiesų egzaminas – netinkama vieta atskleisti savo talentus? Ar įmanoma apibrėžti, koks rašančiojo savitumas valstybinio brandos egzamino rašinyje tinkamas, toleruotinas, o koks – jau ne?
– Problema kyla dėl išraiškos unikalumo. Kadangi ji netradicinė, sunkiau perprantama, reikia aukščiausios kvalifikacijos vertintojo, gebančio savarankiškai mąstyti, atviro skirtingumui.
Manyčiau, pati vertinimo tvarka taip turėtų būti organizuota, kad išskirtiniausi darbai būtų atpažinti ir deramai įvertinti. Vertintojui turėtų būti sudaryta galimybė atradus išskirtinį darbą, teikti jį kitai, galbūt specialiai apmokytai, išorinei bei savarankiškai vertintojų grupei, priimti galutinį sprendimą. Daugiau vertintojų visada geriau. Pagaliau būtų palengvinta vertintojų atsakomybės našta, tokiu būdu jie irgi galėtų pasitikrinti, ar nesuklydo, ar netapo nuskriaustas talentingiausias, unikaliausias.
Abejoju, ar įmanoma nuslėpti savo erudiciją. Dar daugiau – keista, jeigu eruditas mokinys rašo ,,taip, kaip reikia”. Ar jis tikrai eruditas? Eruditas prisitaikėlis? O gal jis tik save pervertina? Nereikia prisitaikyti, nereikia savęs taip pažeminti, kad išduotum save dėl pažymio. Gal užtektų tiesiog įvaldyti nurodytą rašinio žanrą. Visokie žanrai apskritai rašant galimi, bet per abitūros egzaminą reikia rašyti arba samprotavimo, arba literatūrinį rašinį. Ne kitaip. Ir tai įvykdoma. O talentas tai jau tikrai neįveikiamas.
– O kaip vertintumėte tokį rašančiojo viražą – jei rašinyje šalia privalomų autorių netikėtai pasiremiama ir kokiu šiandieninės popkultūros reiškiniu: madingu serialu, fentezi stiliaus romanu ar pan.? Ar ir kokiais atvejais tai tinkama ir leistina?
– Samprotavimo rašinyje galima remtis įvairiais argumentacijos šaltiniais, bet vienu privalomu autoriumi būtina remtis. Kaip vertinčiau tokį rašančiojo viražą? Viskas priklauso nuo motyvo, kodėl taip pasirinko, ką tokiu argumentu grindžia. Gali būti labai įdomus, netikėtas pasirinktas argumentacijos šaltinis ir pats argumentas, gali būti labai neskoningas ir banalus.
– Iki egzamino liko ne taip jau ir daug. Ką mokiniai būtinai turėtų suspėti pasikartoti, ką įsiminti?
– Patarčiau medžiagą kartoti visą ir kompleksiškai: nuo kūrinio, autoriaus kūrybos iki kultūrinės, istorinės situacijos suvokimo. Literatūros tradicijos, kaip visumos, suvokimas svarbus. Apmąstytinos ir konkretaus kūrinio interpretacijos, ir žanro diktuojama specifika, ir jungtys, ryšiai tarp skirtingų epochų kūrinių.
Siūlyčiau tyliai sau pamąstyti, ko apskritai ieškote knygose, ką randate sau svarbaus? Kuo kiekvienas skaitytas kūrinys buvo svarbus, kuo įdomus, kuo savitas? Tik atradus asmenišką santykį su literatūra galima tikėtis, kad ji prakalbės būtent Jums.
Nereikia niekam, nei sau, nei kitiems, meluoti. Nereikia apsimesti. Reikia pasikliauti savo jėgomis, nuoširdžiai ir sistemingai dirbti. Taip pat pasitikėti savo mokytojais, kitais, vertinančiais, mokytojais.O jeigu suklydote, jeigu neskaitėte knygų, susiklosčiusią situaciją galima taisyti, bet pirmiausia reikia norėti. Linkiu Jums prasmingų patirčių ir būtinai sėkmės, nes egzaminas nėra piknikas ar vakarėlis. O sėkmė ištinka tik pasiruošusius.
– Ačiū už pokalbį.
