Ar beraščiai tik abiturientai: o gal užduočių rengėjai nepaskaitė programos?

„Galbūt ne visi moksleiviai apskaičiavo savo jėgas rinkdamiesi valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą – gal daliai jų būtų pakakę mokyklinio?“, – svarsto Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vida Lisauskienė.

„Mokiniai iš tiesų yra labai neraštingi. Tačiau reikia skubiai spręsti ir egzaminų vertinimo problemas“,  – konstatavo Kauno „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Dalia Juodenienė.

Tuo tarpu Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai ekspertei, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narei Violetai Žebrauskienei apmaudu dėl akis badančių valstybinio lietuvių kalbos egzamino parengimo ir vertinimo trūkumų.

Egzamino programos ir egzamino užduočių neatitikimas: mokoma vieno, egzaminuojama – iš ko kito ( apie tai viešai kalbėta ir pernai). Netikslios, klaidinančios ar klaidingos egzamino užduočių (temų) formuluotės. Ginčytinai parinkti autoriai arba kūriniai. Vertinimo subjektyvumas  – štai tos problemos, kurios, mokytojos nuomone, galėjo turėti įtakos ir abiturientų rezultatams.

Būna ir nepagrįstų lūkesčių

Vilniaus licėjaus lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Vida Lisauskienė sako, kad šiųmetei palyginti nemažos dalies abiturientų nesėkmei nereikėtų ieškoti vienos priežasties.

Pašnekovė priminė, kad kalbėti derėtų apie du egzaminų tipus – valstybinį ir mokyklinį. Nes iš atsiliepimų viešojoje erdvėje susidaro įspūdis, kad būta tik vieno valstybinio egzamino, kuris ir prilygintas tragedijai – dūžta mokinių svajonės, neišsipildo lūkesčiai.

„Bet juk lūkesčiai gali būti ir nepagrįsti. Koks bebūtų egzaminas, jis vis turės trūkumų, nes niekada nebus geras visiems. Nesėkmės, kuri ištinka ir gerai pasirengusius moksleivius, priežasčių gali būti įvairių: nepatogi tema, sunkiai pakeliama įtampa, persistengimas arba tiesiog bloga diena, kai sunku susikaupti“, – sakė mokytoja.

Vis dėlto dalis dvyliktokų, pasirinkę laikyti valstybinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, tiesiog pervertino savo jėgas: dėl požiūrio į literatūrą, menkesnio žinių ir gebėjimų lygio jiems derėjo rinktis mokyklinį egzaminą.

Valstybinis egzaminas – ne visiems?

V.Lisauskienės vertinimu, šiųmečio valstybinio egzamino temos buvo palankesnės stipriau  besimokantiems mokiniams. Pernai literatūrinio rašinio temos buvo labai sudėtingos, prilygo bakalauro, net magistro darbui. O šiųmetės buvo mokyklinės praktikos lygmens, bet nepalankios nesimokantiems – jei neskaitė kūrinio, negalėjo išsisukti su visokiais tekstais, kuriuos kažkur skaitė, ar matytais filmais.

Bet sunkesnės buvo samprotavimo temos – nes reikėjo remtis autoriais, kurių mokiniai neskaito arba tiesiog kai kurie nepajėgūs suvokti. 

„Po truputį grįžtama prie dalyko esmės – literatūros ir kalbos egzaminas tikrina tris kompetencijas: literatūrinę, kalbinę ir kultūrinę. O su kalbos kompetencija esama didelių problemų – veikiausiai dėl įsigalėjusio fragmentiško rašymo, įpročio rašyti be nosinių ir kablelių. Be to, fragmentiškas gyvenimas trukdo žmogui rišliai, nuosekliai reikšti mintis.

Todėl manau, kad valstybinis egzaminas turėtų būti skirtas abiturientams, kurie pretenduos į valstybės finansuojamas vietas aukštojoje mokykloje, o mokyklinis turėtų suteikti galimybę tiesiog parodyti savo bendrąjį išprusimą, kuris leistų sėkmingai gyventi visuomenėje, nepretenduojant į gabesnių, stipriau besimokančiųjų vietas, nes iki šiol turėjome šiek tiek iškreiptą vaizdą“, – įvertino mokytoja.

Mokiniai atprato skaityti

„Visuomenė turėtų suvokti, kad mokinukus jau nuo pradinių klasių būtina pratinti ne filmukus žiūrėti, o knygas skaityti. Nemaža dalis abiturientų – visiškai atpratę skaityti knygas, ir tenkinasi tik striukomis anotacijomis, filmais arba internetu. O programa yra be galo plati, epochų, rašytojų ir kūrinių daug: vos per dvejus mokslo metus reikia aprėpti nuo Renesanso iki Naujausių laikų. 

Kita vertus, dvyliktokai turėtų blaiviau vertinti savo jėgas. Nejau tas, kurio pusmečio pažymys – penketas, mano, kad išlaikys valstybinį? Tai – visiška utopija“, – įvertino mokytoja metodininkė Dalia Juodenienė.

Būtinos konkrečios vertinimo normos

Tačiau pašnekovė mato ir nemažai problemų vertinimo sistemoje – kad ir tai, jog subjektyvumo vertinant ir šiemet nepavyko išvengti. Tai mokytoja stebėjo tiek darbų vertinimo metu, tiek ir internete paskaičiusi savo mokinių darbus: kai kurie iš jų iš tiesų žiauriai „sukirsti“.

„Yra vertintojų, kurie pamatę tikrai gerą darbą, ima ieškoti, prie ko čia prikibus, o prastą stengiasi „pakelti“ – kad tik vaikas išlaikytų. O man atrodo – kad ir kaip skaudu, bet reikėtų rodyti tikrąją padėtį. Kita vertus, ekspertų grupė, atsakinga už vertinimo sistemą, turėtų sukonkretinti vertinimo normas, nes kasmet kyla pasipiktinimo banga dėl vertinimo subjektyvumo.

Darbo įvertinimas turėtų nesikeisti iš esmės patekęs nei į labai griežto, nei į liberalesnių pažiūrų vertintojo rankas. Kol kas šito nėra“, – sakė mokytoja. 

Raštingumo mokyti – po pamokų

„Egzamino rezultatams didžiausios įtakos turi ne tik mokinio pasirengimas, bet ir du mokytojai: kuris parengė egzaminui ir kuris vertino abituriento darbą“, – įsitikinusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos valdybos narė Violeta Žebrauskienė.

Mokytoja bene labiausiai nesutinka su vakar viešai paskleista žinia – esą tiek beraščių, kiek jų atskleidė pastarasis egzaminas, dar nebūta.

„Nesutinku, kad čia beraščių padaugėjo. Valstybiniame lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamine vertinamas ne vien, ir netgi pirmiausia ne raštingumas. Vis dėlto būtent čia turime visišką nesąmonę: raštingumo reikalavimai nuolat griežtinami, leidžiamų padaryti klaidų skaičius mažinamas – tačiau gimtakalbiams mokiniams dalyko programoje nenumatyta nė vienos pamokos raštingumui! O raštingumas egzamine sudaro 35 proc. užduoties.

Tautinių mažumų atstovai turi bent modulį raštingumui ugdyti, o gimtakalbiai – neturi. Žinoma, mokytojas gali numoti ranka į literatūrą, į programą, ir pirmiau ugdyti raštingumą. Žinau mokytojų, kurie važiuoja į mokyklą šeštadieniais ir moko abiturientus gramatikos – bet ar tai išeitis?“,  –apmaudo neslėpė mokytoja ekspertė.

V.Žebrauskienei nenuostabu, kad kai kurie moksleiviai per egzaminą ir po jo buvo sutrikę – vieni jautėsi parašę gerai – ir netikėtai buvo įvertinti itin prastai, kiti apskritai nesuprato, kas buvo vertinama. Pašnekovės įsitikinimu, vien abiturientų kaltinti dėl to nevalia: mokytojai ekspertei akį rėžia nekokybiškos, nelogiškos rašinių temų formuluotės.

Ar būna kasdienybė kilni ir kas žmoguje gyva?

Mūsų pašnekovė itin griežtai kritikavo tai, kaip moksleiviams buvo suformuluotos šių metų rašinių temos. Jai susidarė įspūdis, kad šias užduotis rengia akademinio sluoksnio žmonės, menkai susiję su ugdymu ir dalyko dėstymu mokykloje – galbūt netgi neskaitę programos.

„Tarkime, samprotavimo tema „Ar meilė suteikia žmogaus kasdienybei kilnumo?“. Bet sakykite, kas gi yra „kilni kasdienybė“? Ieškojome informacijos, tarėmės, diskutavome su psichologais, filosofais – apskritai nėra tokios sąvokos, kasdienybei kilnumo suteikti neįmanoma – ką tada rašyti mokiniui?

O štai tema „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko jau nėra?“ – netgi su gramatine klaida: mes mokinius mokome, kad literatūriniame kontekste žodžio „žmogus“ vietininkas nevartojamas – tai gramatikos klaida. O kaip suprasti – kas žmoguje gyva? Žarnos? Kirmėlės? Ir dar formuluotės pabaigoje – „ko jau nėra“.

Literatūrinio rašinio formuluotė „Lietuvos vaizdinys romantinėje Lietuvos literatūroje“ prieštarauja pačiai programai, nes joje teigiama, kad autoriai egzamine bus tik iš lietuvių literatūros – ir staiga matome A.Mickevičių, kuris juk – ne lietuvių, o Lietuvos autorius.

O štai samprotavimo temoje „Atmintis: kodėl žmoguje gyva tai, ko nėra“ tarp autorių, kuriais remiantis reikėtų atskleisti temą – V. Mačernis. Bet programoje yra tik V.Mačernio sonetai, kuriuose atminties tematikos nėra. Atminties tema yra V.Mačernio „Vizijose“. Vadinasi, užduočių rengėjai įdėmiai nepaskaitė programos. Mokinys vėl statomas į aklavietę: ką gi ir kaip jam rašyti – jei mes jį mokėme kitaip?

Ir čia netgi negalima sakyti, kad be reikalo kabinėjuosi prie smulkmenų – juk mokytojas vadovaujasi dokumentu, programa. Be to, mokydami suvokti rašinio temos formuluotę, visada raginame moksleivius atidžiai analizuoti kiekvieną užduoties žodį, juk tai – raktiniai žodžiai, padedantys suvokti pačią temą ir ją atskleisti.

O štai vertinant darbus anksčiau neretai tekdavo susidurti su tuo, kad mums sakydavo – čia tik tarp kitiko tas žodis, į jį nereikia kreipti dėmesio. Akivaizdu – užduočių temas rengia ne mokytojai, jie vargu ar iš viso dalyvauja tame procese. Užduočių rengėjai nemato konkrečios situacijos mokyklose – o šitaip neįmanoma gerai parengti užduočių. Galų gale, vertintojai per egzaminą turi išklotines, jiems viskas paaiškinama – tačiau mokinys juk viso to nežino, nieko tad nuostabaus, kad susidūręs su tokiomis temomis, jis sutrinka ir nesupranta, kas apskritai egzamine buvo vertinama“, – apgailestavo pašnekovė.

Vadovėlyje – nėra, bet egzaminuojama 

V.Žebrauskienė kelia ir kitą itin opią problemą: neatitikimą tarp medžiagos, iš kurios mokinys rengiasi egzaminui, ir reikalavimų aukščiausiam balui per egzaminą gauti.

„Ir bendrojoje, ir egzamino programoje abstrakčiai sakoma, kad mokinys per egzaminą turi nagrinėti, atskleisti įvairias filosofines, psichologines, etines ir socialines kūrinio problemas. Jei moksleiviai mokomi iš vadovėlių, išleistų pagal atnaujintą programą, mokytojai tarsi jaučiasi saugūs. Tačiau tuose vadovėliuose nėra nieko panašaus, ko reikalavo, tarkime, šiemet per egzaminą – ir ko pernai reikalauta per egzaminą.

Rengėjai šiemet prie vertinimo išklotinės buvo parašę, kad aukščiausią įvertinimą – po  7 taškus už turinį , temos, problemos argumentavimą – gali gauti tie mokiniai, kurie temą atskleidžia trimis aspektais – psichologiniu, filosofiniu ir socialiniu. Visi tie trys aspektai turėjo būti. Bet juk vadovėlyje to nėra“, - vieną iš problemų atskleidė mokytoja ekspertė.

Tokioje situacijoje milžiniškas krūvis ir atsakomybė tenka pačiam mokytojui lituanistui: jis turi nuolat domėtis, skaityti, sekti vertinimo naujoves, dalyvauti mokymuose, pats gilintis į psichologiją ir filosofiją – kad galėtų nukreipti mokinius, padėti jiems įžvelgti tai, ko galbūt prireiks per egzaminą.

„Pagalvokite:„šimtukui“ tema turėjo būti atskleista ir psichologiniu, ir filosofiniu, ir socialiniu aspektais. Kas slypi po tais aspektais – mes nežinome, mes tokios informacijos negauname. Šitaip trūksta vadovėlio, kuriame pristatant autorių ar kūrinį būtų konstatuota: štai į šį kūrinį galima pažvelgti  filosofiniu aspektu, į šį – psichologiniu, o ten – socialiniu.

Kiekvieną kartą išgyvenu įtampą, nes nesu nei psichologė, nei filosofė. Norisi būti savo dalyko specialiste, tačiau tenka susitaikyti, kad egzaminas vėl bus tarsi neapibrėžtas“, – kalbėjo mokytoja.

Lietuvių kalbos mokytojai siūlo

Apie tai, kad egzaminas yra sudėtingas, prastas, nekokybiškas, ir kad jo vertinimas nekokybiškas, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga viešai kalba jau ne vienerius metus. Šiemet dėl valstybinio brandos egzamino problemų parengtas raštas Lietuvos švietimo tarybai.

Mokytojai vis dar laukia, kol bus išgirsti. V.Žebrauskienės vertinimu, vienas pirmųjų žingsnių, kuriuos būtų galima žengti taisant padėtį – egzaminų užduočių rengėjų komandą suburti iš gerų mokytojų praktikų. Jeigu būtų labai kokybiškai rengiamos užduotys mokytojų, žinančių, suvokiančių situaciją – kaip yra iš tikrųjų, ir tada formuluotės būtų paprastesnės.

Antrasis žingsnis – skubiai spręsti vertintojų problemą – nors slepiama, ši problema – itin didelė: šiemet nemažai puikių, patyrusių mokytojų apskritai nedalyvavo vertinant egzaminų darbus.  

Kai kur užsienyje vertintojai yra profesionalai, kurie tuo tik ir užsiima – gal įmanoma ir pas mus suburti tokių profesionalų komandą? Ir, žinoma, reikėtų išleisti vadovėlius, kurie būtų pirmiausia ne verslo objektas, o realiai mokiniams naudingas šaltinis žinių, kurias jie turėtų atskleisti per brandos egzaminą.